budokan kovos klubas

Straipsniai

Atėjus į pirmąsias aikido treniruotes iškyla daugybė klausimų – pradedant nuo to, kodėl reikia stovėti taip nepatogiai iki nuostabos, kaip galima apsiginti, jei partnerį reikia paimti taip kaip prašo instruktorius, o ne taip kaip vyksta kova realybėje. Atsakymai neateina per vieną dieną, o kai kurie naujai į salę atėję žmonės negaudami atsakymų, tiesiog nusprendžia, kad aikido „neveikia“ ir meta treniruotes. Todėl pabandysime paaiškinti pagrindinius dalykus, remdamiesi aikido įkūrėjo, artimiausio mokinio Morihiro Saito mintimis ir šiuolaikiška Klaipėdos tradicinio aikido klubo „Budokan“ instruktorių patirtimi.

Kad aikido tikrai veikia parodo įvykis, nutikęs M. Saito. Šis žmogus jau praktikavo populiarius tuo metu japonų kovos menus kendo ir dziudo. Tačiau jis visada norėjo būti dar stipresnis. Su ta mintimi atėjo pas aikido įkūrėją Morihei Ueshiba, kuris jau buvo įkūręs aikido salę, po II pasaulinio karo. M. Ueshiba griežtai atsirinkdavo savo mokinius, todėl M. Saito labai nerimavo prieš pirmą susitikimą. Vis tik jis ryžosi ateiti į salę. Jie susitiko – M. Ueshiba (Mokytojas) ir M. Saito (mokinys), Mokytojas liepė: „Smog man“, M. Saito pasakojo: „Aš trenkiau jam ir parvirtau“. Mokytojas dar kartą paragino: „Sugriebk mane“. „Aš bandžiau sugriebti jį dziudo stiliumi, tačiau ir vėl buvau permestas, taip ir nesupratęs kaip“. M. Ueshiba pasakė: „Aš išmokysiu tave tarnauti visuomenei ir žmonėms su šiuo kovos menu“. Šitame sakinyje ir slypi didžioji aikido paslaptis. Įvaldžius gerai technikas galima išvengti smūgio, nukreipti priešininko agresiją, tačiau kovos meno esmė – tarnauti žmonėms. Su šia mintimi glaudžiai susiję aikido technikos, apie kurias ir pakalbėsime plačiau, bandydami pažvelgti naujoko akimis.  

Kaip geriau suprasti pagrindines aikido technikas?

Šio japonų kovos meno technikos paremtos agresijos nukreipimu ir neutralizavimu. Kad sudaryti tokią situaciją poroje vienas žmogus puola ir priima techniką, kitas – atlieka aikido veiksmus, kartais provokuoja puolimą. Priimantis techniką vadinamas „uke“, o atliekantis techniką – „nage“. „Uke“ padeda „nage“ taisyklingai ir veiksmingai atlikti aikido technikas, griebdamas už riešo, peties, darydamas kirtį į veidą ar į galvą.

Mokantis technikų per pirmąsias treniruotes veiksmai atliekami lėtai, kartais net atrodo statiškai. Žiūrint iš šono naujokui gali kilti klausimas, kodėl puolantysis, sugriebęs už riešo ar peties išlieka statiškas, nejuda, nepakeičia kūno padėties. Juk tikros kovos metu užpuolikas tikrai nestovės, laukdamas, kol jam atliks „kažkokią techniką“.

Atsakymas paprastas – aikidistas turi išmokti taisyklingai atlikti veiksmus, o tai įmanoma pradžioje viską darant lėtai. Taigi, „uke“ padeda partneriui ir nekeičia kūno padėties, leidžia dirbti ir atlikti techniką naujokui taip, kaip jam išeina. Aikido treniruotės vyksta salėje, saugioje aplinkoje mokytis, o ne kovos lauke, todėl į jas gali įsitraukti ne tik stiprūs, bet ir mažiau patyrę, fiziškai silpnesni asmenys, moterys ir vaikai.  

Susitarimas

Aikido kovos mene daug kas daroma susitariant. Susitariama (arba parodo instruktorius), ar griebimas bus už rankos, už abiejų rankų ar kirtis į galvą. Galima susitarti su partneriu dirbti lėčiau ar greičiau, stipriau paimant ar silpniau. Susitariama, kad puolantysis, atlikęs puolimo veiksmą nekeis kojų padėties, kad nepaleis rankų sugriebęs. Visa tai padeda mokytis taisyklingų technikos veiksmų.

Tarnavimas partneriui puolant su energija

Dažna situacija, kai priimantis techniką naujokas (puolantysis) tik imituoja puolimą, tačiau neduoda energijos. Instruktorius tada sako: „Jūs esate blogas „uke“, nes aikidistas gali atlikti techniką tik tada, kai jį iš tikrųjų puola. Su jėga. Su energija. Su intencija sustabdyti. Taigi, atėjus į treniruotę reikia nusiteikti: „Negaliu būti suglebęs, neaktyvus, tik stebėtojas. Turiu dalyvauti ir stengtis sudaryti reikiamas situacijas, padėti partneriui mokytis susiliejimo, agresijos nukreipimo“. Tam tikra prasme tai ir yra tarnavimas, apie kurį rašėme pradžioje. Tarnavimas tai pagalba partneriui. Aikido treniruotėse galima atrasti ir daugiau progų tarnauti kitiems – priimti partnerį, net jei jis man nepatinka, kantriai patarti mažiau patyrusiam, išsiurbti tatamį prieš treniruotę, šypsotis ir būti maloniam net ir prastą dieną ir t.t.

Ilgalaikėje perspektyvoje aikidistas mokosi būti harmonijoje su savimi ir kitais ne tik salėje, bet ir gyvenime. Čia atsiveria neribotos galimybės ugdyti vaikus, jie mokosi užstoti silpnesnį, išlaikant pasitikėjimą savimi; daryti tai, kas padėtų draugui, klasiokui. Nelikti pasyviam, bet aktyviai daryti tai, kas gera; sumaniai išvengti blogio nenaudojant jėgos. 

Kodėl reikia nusilenkti ir kam lenkiamasi?

Aikido kovos menas neatsiejamas nuo japonų etiketo ir nusilenkimų.

Naujokui gali kilti vidinis prieštaravimas: „Juk aš nesilenkiu niekam kitam, išskyrus Dievą“ arba „Aš negaliu lenktis, nes nenoriu kažką garbinti“. Iš tiesų, japonų kovos menų nusilenkimai nėra garbinimas ar kitoks su religija susijęs veiksmas. Tai etiketo dalis. Pas mus, Lietuvoje neįprasta nusilenkti kitam žmogui ar patalpai, tačiau Japonijoje tai daro kiekvienas. Lietuvoje, panašus pagarbos žestas atliekamas giedant himną, kuomet atsistojama, pridedama ranka prie širdies ir giedamas himnas, žiūrint į vėliavą, kartais nusilenkiama vėliavai iš pagarbos. Aikido etiketas kilęs iš Japonijos ir praktikuojamas bet kurioje salėje, Amerikoje, Europoje ar Azijoje. Tai taip pat susitarimo dalis, kurio dėka aikidistui, atvykusiam į kitą šalį, nereikia mokytis tos šalies etiketo, nes treniruotės vyksta pagal japonų etiketą. Tai kaip esperanto ar anglų kalba, kuria gali susikalbėti įvairių tautų žmonės.

Praktikuojami nusilenkimai:

  • Atėjus į salę lenkiamasi – rodoma pagarba visiems esantiems;
  • Pradžioje treniruotės – lenkiamasi kartu, kas reiškia treniruojamės kartu.
  • Pradžioje technikos – lenkiamasi partneriui, kas reiškia malonų kvietimą treniruotis.
  • Pabaigoje technikos – lenkiamasi partneriui, kas reiškia „Nuoširdžiai dėkoju“. 

Pratimai su kuriais pradedama ir baigiama treniruotė

Klaipėdos aikido klubo instruktorius Dainius aiškina pirmo pratimo beginklėje treniruotėje prasmę: „Beginklės treniruotės (taijutsu) visada pradedamos nuo „Tanahenko“ (pasisukimas šalia partnerio). Šiuo esminiu judesiu mokomasi apeiti partnerio jėgą ir atsistoti šalia jo. Mes mokomės apeiti pasipriešinimą, naudojant mažiausiai jėgos, judant iš centro.

Tai yra pagrindinė bazinė judesio forma, kuri vėliau atsikartoja daugelyje kitų judesių. Nesvarbu ar partneris stipresnis, silpnesnis, aukštesnis – žemesnis, netgi jeigu partnerį galima nugalėti brutalia jėga, mes to nedarome ir tai yra griežtai draudžiama salėje. Visais atvejais stengiamės išlaikyti Aiki (susiliejimą ir jėgos apėjimą). To mus ir moko pirmas beginklių treniruočių pratimas „Tanahenko“. Pilnai įsisavinus ir supratus šį pratimą galima nesunkiai suprasti ir kitas aikido technikas. Šiame judesyje yra Aikido esmė.“

Pabaigoje atliekamas kitas, galbūt keistai atrodantis iš šono, pratimas su partneriu atsiklaupus „Suwari waza kokyu ho“. Tai nėra kovinis veiksmas, tik pratimas, kurio metu mokomasi nukreipti jėgą naudojant sverto principą, veikti visu kūnu, iš centro.

Efektyvumas atsiranda ilgiau besitreniruojant

Atėjus į pirmąsias treniruotes galbūt atrodo, jog viskas daroma per lėtai, instruktorius pernelyg „kabinėjasi“ prie smulkmenų. Arba pradedama svarstyti: „Man niekas neišeina. Vis sumaišau, kuria koja reikia žengti, kurią ranką paimti. Aš nesu gabus aikido, todėl nesitreniruosiu“. Straipsnio autorė gali pripažinti, jog ji priklausė prie pastarųjų. Atrodė, kad niekas neišeina. Tačiau padariusi trumpą pertrauką supratau, kad treniruojuosi dėl savęs. Pažadėjau sau fiksuoti, kiekvieną, net ir mažiausią veiksmą, kurį šiandien pavyko atlikti – taisyklingai atsistoti, tvirtai paimti partnerį, nukristi, padaryti kūlverstį ir t.t.“ Po metų ar pusmečio pradedame suprasti, jog visi turime gabumų aikido ar harmoningam judėjimui.

Dažniau vyram iškyla sunkumų dėl to, kad viskas vyksta per lėtai, todėl nėra efektyvu. Mano patarimas būtų atkreipti dėmesį, kaip technikas atlieka patyrę instruktoriai, ypač kai jie tai daro greitai ir su jėga. Reikėtų to ir siekti, tiesa, per pirmuosius metus visko išmokti nepavyks, tačiau jau po mėnesio galima atlikti kelias technikas ir jas tobulinti darant vis greičiau ir stipriau. 

Linkime sėkmės, nepasiduoti sunkumams, įveikti save ir treniruotis kartu!

Straipsnio autorius: Vitalija Paulauskaitė